Džiaugsmas dienų audime. Fragmentinė humanistika

Viktorija Daujotytė-Pakerienė – habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų ir straipsnių autorė. „Džiaugsmas dienų audime“ – penktoji profesorės V. Daujotytės refleksijų knyga. Leidykla „Tyto alba“ yra išleidusi keturias autorės panašaus pobūdžio knygas: „Laisvojo mąstymo properšos“ (2012), „Lašas poezijos“ (2013), „Už brūkšnio“ (2015), „Kalbėjimo(si) erčios“ (2021).

Naujausios V. Daujotytės knygos pavadinimas – „Džiaugsmas dienų audime. Fragmentinė humanistika“ – dviguba metafora, ateinanti iš ilgamečių Jurgio Baltrušaičio tyrimų ir refleksijų. Paantraštė tikslina: fragmentinė humanistika, kaip žmogaus pasaulio prasmių reflektuojamoji sklaida. Knygos fragmentuose tiesiogiai ir netiesiogiai disponuojama ne tik įprasta lituanistinių tyrimų medžiaga (tautosaka ir autorine kūryba, istorija, jos faktais, įvykiais, kalba, asmenybių biografijomis ir kt.), bet ir tuo, kas vienu ar kitu būdu reiškiasi, rodosi, formuojasi kaip patiriančios, interpretuojančios sąmonės reiškiniai.

Autorės dėmesio centre – džiaugsmo, kaip moralinės vertybės ir žmogui būtinos būsenos svarstymai, džiaugsmo skalė lietuvių prigimtinėje kultūroje ir literatūroje, kalbos reikšmių patirtinė individualizacija. Knyga skirta ne tik akademinei ar kultūrinei bendruomenei, bet ir skaitytojams, bandantiems suprasti kasdienybės chaosą, keliantiems žmogaus prasmės, pasirinkimo, laisvės klausimus.

,,Gyvenamasis pasaulis – viena kertinių fenomenologijos filosofijos sąvokų, ryškinanti perskyrą tarp natūralaus pasaulio, kuris jame gyvenančiam žmogui yra tarsi savaime suprantamas, reguliuojamas tradicijų, jų suformuotų taisyklių. Neįmanoma nustatyti, kur, kodėl ir kaip atsiranda pertrūkis, kai rūpesčių smelkiamas gyvenimas darosi žmogui nebepakankamas ir iškyla egzistencijos, jos prasmės, žmogaus paslapties klausimai, telkiami į sielą. Bet natūralusis (pirminis) pasaulis neišnyksta. Natūralus pasaulis yra tarsi prigesinamas. Iš jo išeinama, kylant civilizacijos laipteliais, bet tais laipteliais kyla ir pirminė patirtis. Todėl ir lituanistikai kaip mokslui atrodo tokios svarbios prasminės pertakos tarp kryždirbio Vinco Svirskio ir Antano Baranausko. Arba tarp kosminio rato ir verpimo. Lituanistika negali atsitraukti nuo etninės patirties, persmelkiančios kalbą. Austi audimą, bet austi ir tekstą, suvokti gyvenimą kaip dienų audimą." - Viktorija Daujotytė